Tėvas niekada neužsiėmė kompresorių nuoma, nes pats turėdavo savą. Tačiau draugai dažnai ateidavo išsinuomoti iš jo – tik geriausiems ir labiausiai patikimiems jis suteikdavo šią privilegiją.
Tikras mašinų verslas
Iš tiesų, tais laikais, po Sovietų sąjungos žlugimo, tas mašinų verslas buvo pasidaręs tikra aukso gysla. Ypač kai kuriuose miestuose, kuriuose ir puikiai veikė automobilių turgūs. Tėtis buvo vienas iš tų apsukrių vyrukų, kurie labai pasistengė padaryti gerą verslą ir tikrai daug automobilių pataisydavo per gana greitą laikotarpį. Taigi, todėl ir galėjome džiaugtis kelionėmis į užsienį, naujausiais žaislais. Jo garaže buvo visko, ir kartais vykdavo ne tik kompresorių nuoma, bet ir paties garažo. Kai išvykdavome atostogauti, visi kaimynai ir draugai norėdavo tą garažą išsinuomoti tam, kad galėtų ten ir patys kažkokį taisymą padaryti.
Dažymo specifika
Galima pagalvoti, o kam tais laikais buvo naudinga ta kompresorių nuoma, kam buvo naudojami tie kompresoriai? Būtent automobilių dažymui. Kai jau mašina, sena, sugadinta, sudaužyta, būdavo atlankstoma, pakeičiamos neveikiančios dalys, kai būdavo nušveista, nušpakliuota – ateidavo laikas dažyti. Prisimenu pas tėtį daug pailgų magnetų, kurie visi būdavo nudažyti skirtingomis spalvomis. Ir laikraščių krūvas, kurias jis kaupdavo dažymui, o paskui išmesdavo panaudojęs. Aš visada norėdavau pažaisti su tais laikraščiais, man neleisdavo, kad neišsitepčiau suknelių. Bet galiausiai vis tiek juos pasigriebdavau ir eidavau žaisti.
Su tais magnetais būdavo užklijuojami laikraščiai ant tų automobilio dalių, kurios turėdavo būti nedažomos. Taigi, tas dažymas galiausiai turėjo būti tikrai stiprus. Jeigu būtų šiaip po truputį purkštuvėliais purškiama, tai gal net ir taip saugoti kitas detales nebūtų prireikę. Tačiau vis dėl to čia tėtis ir pasitelkdavo galingą kompresorių. Su jo didele galia dažymas vykdavo labai stipriomis srovėmis. Aš jausdavau nuostabų dažų kvapą, būdama ant kiemo, po to man liepdavo bėgti į kambarį arba kur nors toliau tada, kai pamatydavo, kad trinuosi kažkur netoli. Dėl to kitais kartais tiesiog pasislėpdavau. Dažai visada kvepėjo nuostabiai, nors man ir sakydavo, kad nuo jų skaudės galvą arba vemsiu, nė karto taip nebuvo nutikę. Taip pat labai mėgdavau žiūrėti į žiežirbas, kai tėtis ką nors virindavo ant kiemo. Pats dėvėdavo apsauginę kaukę. Ten irgi neleisdavo žiūrėti, nes neva nesveika akims. Paslapčia žiūrėdavau. Mamos virtuvinė ruoša buvo puikiai pažįstama ir nuobodi, o tėčio garažas – paslaptingas ir viliojantis.